2016 m. gruodžio 6 d., antradienis

Restauracijos


Visada mėgau tokį darbą. Kai draugė iš Amerikos atsiuntė gražių jūros kriauklyčių, ir viena sulūžo siuntiny, puoliau ją su pincetu pamažėle surinkinėt, kol vėl atrodė beveik, kaip nauja. Ir draugę informavau, kad taip man ji patiko net labiau.

Ir kai draugė iš Bulgarijos atsiuntė į skeleto plakatą suvyniotą dovaną, ir tą plakatą apgadino klijai, džiaugiausi galėdamas viską atsargiai atplėšti ir perklijuoti. Dabar plakatas - toks vienintelis.

Gal todėl ir įstrigo jos (tos Bulgarės draugės) žodžiai, kad turėčiau skudurynuose paieškoti pigių, palaužytų, ar šiaip jau nebenorimų papuošalų, mat tikrai galėčiau juos prikelti antram gyvenimui. Dariau tai ir prieš tai, bet ne dažnai. O be to, kartais tikrai reikia išgirsti, kaip tai pasako kažkas kitas, kad patikėtum, jog taip galima.

Dar nelabai, kaip sekas, mat negaliu į tai investuoti nei laiko, nei pinigų, bet su laiku...

Svarbiausia - išgyventi.


Komentarų nėra:

promo | Atvirukai ir Knygų Skirtukai

    Nežinau, kaip jūs, bet visada su vargu ieškau nors šiek tiek unikalesnių atvirukų draugams išsiųsti. Apie visokias Maximas ir pan. net š...