Ar žiūrėjot, kaip ant Marso nusileido Perseverance? Trumpai taip meiliai vadinamas Persiu. Gal pastebėjot kai ką daugiau, nei tas vyrukas, kuris dėl adrenalino (ir, greičiausiai, kavos) pertekliaus matė 3s į ateitį, ko pasėkoje vis buvo girdimas jo laimingas "yes!" ir net aplodismentai? Ir tik vėliau nuskambėdavo jo kolegų džiaugsmas. Be šio smagaus reiškinio ten būta ir stiklainio žemės riešutų. Ir jų ten yra per kiekvieną bent kiek svarbesnę misiją.
Dick Wallace, norėdamas šiek tiek apmažinti įtampą darbe, prieš The Ranger 7 paleidimą ėmė ofise dalinti riešutus. Visgi, nepavyko pakelti net šešių prieš tai buvusių Ranger'ių. Ir štai, septinta misija - sėkminga. Ir kita. Ir dar kita. Ir, galiausiai, patiestas kelias Apollo misijoms į mėnulį. Nuo to laiko, konkrečiai, nuo 1964-ųjų ten visada turi būti riešutų. Tai ir yra Nasa's Lucky Peanuts, nasos laimingieji riešutėliai.
Visą dieną (vakar) konstravau baldus. Tai yra vienas mano mylimiausių darbų, tai jei kada kam padėt, ką surinkt, hit me up, fam. Anyway, dėliodamas kažkaip gal biškį pergėriau kavos ar redbullio, nes iki kokių 3 ryto tada ramiai sau žiūrėjau tą BBC Dracula. Claes Bang yra kažkas tokio, tiesiog...
Nueinu galiausiai gult, pasiimu paskaityt knygą, ką visada darau prieš miegą, toki maži ritualai padeda atjungt smegenis nuo visokių ten darbų ir pan. Jau ir miegas apėmė, o, galvoju, super, tuoj baigiu lapą ir baigiu.
Padėjau skaityklę, pasiverčiau ant šono, laimingas jau, kad dabar pamiegosiu ir ryt pabaigsiu ten tą vitriną, ir....
Kažkada Maelstrom buvo žinomi, kaip Metal Warriors (Metalo Kariai), o jų lyderis, Hammer (Kūjis) palaikė gaujoje tam tikrą garbės kodeksą. Bet, kai Hammer buvo išmestas, su juo išėjo ir tas kodas. O tada pasirodė Inquisitors (Inkvizitoriai) ir praktiškai per vieną naktį juos sunaikino. (jei kas žino, ar Inkvizitoriai pasirodė prieš ar po Hammer išmetimo - parašykit man, nesu dėl šios informacijos tikras)
Dabar jie yra vieni iš Night City (Nakties Miesto) būsterinių gaujų, suformuoti iš Metalo Karių likučių ir tokių pakviestų, irgi Inkvizitorių nuskriaustų gaujų, kaip Red Chrome Legion (Raudono Chromo Legionas) ir Ironsights (Geležregiai). Žinomi Maelstrom pavadinimu, jie kaip pūlinys bujoja uoste, Watson (Vatsono) ir Northside Industrial (Šiaurinės Pusės Pramonės) rajonuose ir yra vienintelė Nakties Miesto gauja su ekstremalaus pavojaus lygio įspėjimu, kas juos daro pačia pavojingiausia čia egzistuojančia gauja.
Būsterinė gauja (booster gang) iš idėjos yra gauja, linkusi į, na, būsterius, modifikacijas, patobulinimus, kibertechnologiją. Gaujos - labai skirtingos. Yra tokių, kurios žiūri savęs ir niekam netrukdo. Ir yra tokių, kaip Maelstrom, kurių trečia narių dalis jau kamuojami cyberpsychosis (kiberpsichozės), o antras trečdalis - jau arti to. Tokio tipo būsterinė gauja dar gali būti klasifikuojama, kaip kovinė gauja.
Maelstrom yra linkę į gerai matomas modifikacijas. Ką ten, jie jomis apsėsti: naujais, blizgiais žaisliukais, karine technika, našumą gerinančia įranga ir pan. Ir jie tikrai ne prieš, tais atvejais, kai negali šito gero išsiderėti ir nusipirkti, žaislus pasivogti, dėl jų žudyti. Kas dažnai veda į baisius susirėmimus ir net atviras kovas. Bet, tarkime, Militech, gauna tiek pat, kiek ir krauna, atgal...
Savo brangiems pomėgiams, technologijai, įrangai, ginklams, narkotikams ir potyriams jie resursų prasimano trimis būdais, į kuriuos neįeina reketas, spaudimas, vagystės, įvairaus pobūdžio žiaurumas: jie stumia ginklus ir narkotikus; juodojoje rinkoje pardavinėja Brain Dances (Smegenų Šokius, tai toks, kaip VR tiesiai į smegenis, kai stebėtojas jaučiasi esąs "filmuotoju", veikėju - viską mato, girdi, jaučia, užuodžia), tarp kurių esama Snuff tipo filmų (kur pagrindinis veikėjas, t.y. stebėtojas, yra nužudomas. Tai dažniausiai šviežias į gaują stoti taikantis asmuo) arba Numbness, labai populiarus tarp perstimuliuotų Brain Dance mylėtojų, nes visiškai atjungia emocijas ir bet kokius jausmus; bei iš klubo pavadinimu Totentanz (mirusiųjų šokis), kuriame groja Neo Death Metal ir renkasi įvairios gaujos, su sąlyga, kad gerbs Maelstrom taisykles. Tiesa, ten, jeigu kūnų skaičius vakaro gale nepasiekia tuzino, naktis laikoma nuobodžia ir nenusisekusia.
Oi, kaip labai aš jo laukiau. Šito, va būtent šito tamsaus, širdį daužančio emocinės pasaulio pabaigos vaibo. Ir, pripažįstu, kad jo deja negavau. Bet čia nebus "koks blogas ir lūžęs šitas žaidimas" įrašas. Ne. Čia bus apie tai kodėl aš visgi jį pamilau tokį, koks yra.
Tą dieną, kai pagaliau sulaukėme šio žaidimo, su keletu draugų sėdėjom ir laukėm. Kas pradėjo žaisti po pusvalandžio, kas su aušra, vis tiek smagiai praleidom laiką, džiugi buvo diena.
Pirmiausia, ką pastebėjau prisijungęs tai, kad veikėjo kūrimo pasirinkimai buvo kur kas mažesni, nei mums buvo žadėta. Kaip kažkas minėjo twitter, nėra taip lengva pasidaryti androgenišką V, o lytį nuspręs genitalijų ir balso kombinacija. Bet, net pasiskundęs, kad per mažai man buvo nosių, smakrų, šukuosenų, užtrukau gal pusvalandį, kol pasidariau savo pirmą V. Ir jei manot, kad žaidžiant pirmo asmens žaidimą, nebus svarbu, kaip atrodot, tai... na, eikit pažaist ilgiau. Taip, niekam nerūpi, kaip mes atrodom. Bet galim linksmintis su veidrodžiais, yra nerealiai geras foto modas, o gale... Na. Pamatysit.
Prasidėjus pirmoms misijoms supratau, jog man per daug. Nuolatiniai skambučiai, piktogramomis perkrautas žemėlapis, nežinau, ką darau, kur einu, kodėl einu, šaut ar hakint, kur dėt kūną, kaip išlikti nepastebėtam, kur ta mašina... Mečiau žaisti ir nuėjau savaitę užbaigti Valhalos. Po to grįžau ir, na, situacija nepagerėjo. Kai kurie draugai per tą laiką spėjo žaidimą baigti ir tiesiog iki išprotėjimo siutino su "kai eisi ten, pranešk; kai darysi tą, būtinai pažiūrėk va ten; čia ne spoileris, tą pamatysi 2s iki pabaigos"... Nedarykit taip, eina na, kaip žiauriai knisa. Aš irgi taip nebedarysiu, nes žinau, kad darydavau. Never again.
Galiausiai tiesiog pradėjau ignoruoti draugus ir žaisti. Taip, buvo, ką praleidau. Taip, buvo ką jų dėka radau. Bet visa tai - nesvarbu. Man, asmeniškai, tai nieko nepakeitė, tad būčiau mielai viso to išklausęs antru žaidimu, o ne pirmu klausęsis ko jie susišaudė iš google (mane ir tas labai erzina, kai žmonės googlina ką daryt, vietoj to, kad tiesiog pabandytų).
Priėjau išvadą, kad nereik klausytis, kaip žaidė kiti. Ypač gerai tai pajutau, kai supratau, kad mano "būk teisingas, fair" yra visiškai kitoks, nei jų. Nes man taip leptelėt žmogui atrodė net labai grubu ir neteisinga.
Ir tada supratau. Supratau, kaip žaisti, ką reiškia tos piktogramos, kad skubinantis skambutis ar sms (nes veikėjai kartais gali jums parašyti žinutę ir paklausti, tai kur gi jūsų užpakalis) tikrai nieko nereiškia ir galima, visgi tikrai galima, daryti ką nori, taip ilgai, kaip tik nori, su viena kita išimtimi, jei iš vis. Čia ir pradėjau mėgti žaidimą.
Ne, jis tikrai nėra tai, ką mums žadėjo. Bet tai - toli gražu nėra blogas dalykas. Čia ne filosofiškai tamsi Bėgančio Ašmenimis istorija. Čia - purvina žmogaus būties ir noro gyventi istorija. Čia tas Cyberpunk, kurį matėte Mirtiname Ginkle, Transmetropolitan komikse, kur varomoji jėga yra seksas, narkotikai ir primityvūs, iškrypę įnoriai. Čia nereikia pergyventi, ar jūsų 3D printeris jus nužudys, nes didelė korporacija jus užtikrina, kad visi blogieji AI - ištremti už Blackwall. Čia užtenka galvoti ar norite skėrių picos, ar gal šiandien visgi pamėginsite tą naują "ilgosios kiaulės" burgerį (ilgoji kiaulė yra žmogiena). Kūnas šiukšlėse, pro kurį visi praeina nė nepažiūrėję, išmanusis ginklas, kurio kulkos ore keičia trajektoriją, kad padidėtų šansas pataikyti į galvą, nuhakintos akys, implantai, chromas, abnormalius pinigus kainuojanti sveikatos priežiūra, implantai, pinigai, pinigai, pinigai... Čia žaidimas, kuriame atsibundate supelėjusiame motelyje, miesto dalyje, kurį likęs miestas - ignoruoja, ateities rojuje, kurio nebuvo, ir išsitraukę iš šonkaulių kulką - varot namo.
Po pirmo savo žaidimo ir daug debatų su draugais, bei juokų iš minimalių bugų, kurie niekaip neįtakojo žaidimo, tai, kas pradžioje man buvo per mažai ir per daug vienu metu, tapo suvokiama vientisa mase. Ir nors vis dar galiu pasakyti, jog žaidimas davė man mažiau, nei norėjau, galiu pasakyti ir, kad jis man davė daugiau, nei tikėjausi.
Taip, yra ką taisyti. Taip, gal ir verta palaukti. Bet lygiai taip pat verta ir pažaisti ir jeigu veiks - mėgautis. Pas mane GTX 1060, Predator Helios 300 laptopas. Laptopas! Ir žaidimas man veikė net geriau, nei Valhalla. Jis man veikia geriau, nei tokie milijoną kartų patchinti ir taisyti, kažkada idealiai veikę Detroit: Become Human, ar Far Cry 5/New Dawn. Jis veikia geriau, nei atnaujintas Saints Row 3, kuriam pataisė grafikas, o bugus tiesiog taip ir paliko, tai žaidimas vis dar labai sudėtingai žaidžiamas, bet, ei, mylimas.
Nežinau net, kaip kitaip išsireikšt. "Kindness goes a long way". Leiskit man jums papasakot apie vieną nedidelį gerą darbą, kuris šiandien labai smogė per visus feels. Ir leiskit pradėt nuo pradžių...
Prieš savaitę, apie pirmą valandą nakties pastebėjau vieną vienintelę atvirą vietą Barboroj, vienintelėj į mano miestelį vežančioj parduotuvėj. Šiuo metu aš tikrai bijau eiti į parduotuves, tai labai laukiau dienos, bet tikrai nesitikėjau, kad ji bus karantino metu. Griebiau ir per tas 40 rezervacijos minučių užsigriebiau už kokius 50-60 eurų, kas šiaip yra labai daug, bet, kaip tyčia, gimtadienio progos dovanoti pinigai - ačiū draugams, galėjau taip pasirūpint šeimyna extra. Visi pagrindiniai dalykai, sunkieji, sotieji - bulvės, miltai, morkos, aliejus ir taip toliau.
Visada gan blogai jaučiuosi užsakinėdamas. Ne tik, kad sunku jiems nešti, į antrą aukštą pas mus liftas nevažiuoja, bet dar ir per karantiną. Žmonės rizikuoja ir sveikata ir gyvybe, ko aš net ir pats vengiu daryti. Ir dar tarpušvenčiu...
Atėjo tad šiandien pristatymo diena, gaunu tą automatinę žinutę, kad per 20 minučių bus pristatyta. Griebiu vieną iš likusių atvirukų, greit paskrebenu linkėjimus ir padėką už tai, kad dirba, sukišu į voką su 10e šalia, užrašau "BARBOROS KURJERIUI" ir skubiai priklijuoju šalia durų skambučio. Tada belieka stovėti už užrakintų durų ir žiūrėti, kad kaimynai nepaimtų.
Atnešė, sunkiai, pastatė viską, nedrąsiai paėmė vokelį, paskambino į duris. Palaukiau kol nueis, kad žmogus bent čia jaustųsi saugiai ir šūktelėjau, ką visada darau "AČIŪ JUMS" į laiptinę. Visada atsako, prašom, kartais prideda: ačiū kad perkate. Ir šį kartą.
Susitempiau viską vidun, dėlioju ten tas bulves, planuojamės jau kūgelį ir pareina žinutė. Iš to pačio darbinio Barboros numerio: "Labai jums ačiū, jūs nuostabūs"
MAN KAŽKAS Į AKĮ ĮKRITO!
10e nei daug, nei mažai, kitą syk ir jų neturiu, bet labai džiaugiuosi, kad šiemet turėjau ir galėjau sau leisti, juos kažkam atiduoti. Tikiuosi žmogus išliks sveikas, iki galės pasiskiepyti ir, kad darbas neapsunks.
Jūs irgi būkit laimingi. Linkiu, kad pildytųsi tik patys geriausi norai ir, kad visada turėtumėte visko, ko tik jums reikia.
Kaip tai pavadinti? Kiekvieną mėnesį pasidarau mėnesio trekerį (tracker), kad tiesiog matyčiau kiek ko nuveikiau per mėnesį ir dienoje turėčiau tokias tarpines užduotis, kaip šalutinius kvestus, kurie nebūtų susiję su darbu ir būtų skirti tik mano progresui, augimui.
Mėnesį išdalinu to mėnesio kalendoriaus savaitėmis (kaip matot, kalendorius irgi pilnas spalvinių koduočių) ir kiekvienai dienai skiriu 8 dalykus, kuriuos norėčiau daryti kas dien, bet realistiškai suprantu, kad taip gal ir nebus. Tie dalykai varijuoja nuo tokių kaip menai, sportas, meditacija, iki turinio kūrimo ir naujų dalykų išbandymo, kas labai šauniai stumia ieškoti naujovių, o ne visada rinktis tą patį taką, tą patį mineralinį.
Ankščiau darydavau tiesiog vieną vientisą mėnesį, bet vėliau supratau, kad padalinus savaitėmis ir telpa ant lapo gražiau, ir laikas taip, tarkim, greičiau eina. Nežinau, kaip jums, bet man pvz sausis ir vasaris yra nenormaliai ilgi mėnesiai. Plius lengviau ir nepamesti kurioj dienoj esi tais atvejais, kai praleidi ištisas dienas nieko neveikdamas.
Dažniausiai savaitės telpa per dvi eilutes, kokios dvi trys viršuj ir dvi ar trys apačioj, kas palieka vietos. Ten susirašau informaciją apie mokesčius, irgi nusipaišau langelius, kad pasižymėt, kai sumokėsiu, ir nusibraižau mažesnį dieninį kalendoriuką, kuriame žymiu vitaminų tėkmę.
Geras dalykas ir tas, kad galima pasižymėti ir nepamiršti pasiimti kokį kasdienio prisijungimo apdovanojimą video žaidimuose, svarbias datas ir pan, nes taip kas dien atsiverti ir matai. Su sąlyga, kad nepamiršti atsiversti ir pasižymėti.
Man toks nedidelis stresas ir spaudimas - labai padeda. Matau tuos langelius ir jaučiu nerimo keliamą poreikį padaryti viską sąraše, kad užpildyti langelius. Bet puikiai suprantu, kad kitiems žmonėms neatžymėtos dienos gali kelti kur kas didesnį stresą nei tos dienos darbų sąrašas, tad noriu jus patikinti - kartais dienos virsta ištisomis savaitėmis, kai nieko nepadarau ar tiesiog nepasižymiu. Ir tame nėra nieko blogo. Kartais užtenka tiesiog egzistuoti ir leisti sau būti. Ne grybai esam, nesupūsim.
Tikiuosi prieš šventes laikotės gerai. Linkiu saugių ir jaukių, kur bebūtumėt.
Ar naudojate unikalius knygų skirtukus, metalinius medinius, gal net odinius? Ar mieliau renkatės tuos popierinius, kur gauname su reklamomis apie kitas knygas? O gal tiesiog dedat tarp knygų lapų visiškai bet ką, kas po ranka?
Kuriu unikalius metalinius knygų skirtukus su miniatiūromis ant kabošonų. Jų galite rasti mano Etsy paskyroje (o jei dėl kažkokios priežasties negalite ja naudotis - susisiekite su manimi, padėsiu: jrv.soukyan@gmail.com).
Taip pat priimu ir užsakymus, tokius kokį matote čia, pagal žmogaus pasirinktą tematiką (laiko ir resursų turiu ribotą kiekį, tad negaiškite). Šis buvo skirtas dovanų gimtadienio proga. Artėjant Kalėdoms - nudžiuginkite save arba savo skaitančius mylimiausius asmenis!
