EG | Monster Energy: Ultra Fiesta - Mango

Turbūt visi jau ragavot to Monster Mango Loco. Nors tuo metu jis man patiko, kuo toliau tuo mažiau žavėjo juiced monsterio tirštumas ir tas saldumas darėsi vis labiau ir labiau per didelis. Bet štai ėmė ir atsirado sprendimas...

Skubėjau maximoj su tais kitais naujais, Pacific Punch, sukt jau į kasą... Akį patraukė elektrinė mėlyna spalva ir ta didelė sidabrinė M. Mangų skonio Monster Ultra Fiesta, t.y. vienas iš tų, kur su saldikliais, todėl labai mažai kalorijų ir, mano didžiausiam džiaugsmui, nebe juiced, t.y. ne skiestas sultimis.

Malonaus mangų skonio, lengvas toks, sakyčiau, žinoma vis tiek šiek tiek per saldus, bet neturi to tipinio Ultra tipo aitrumo, kur saldiklis nemaloniai lieka poskoniu kažkur giliai gerklėje.

Verdiktas:

Jei Mango Loco jums per daug, tai šitas turėtų būti pats tas. Užsipirkau savaitei.

Lasombra

Ach, Lasombra. Vieni iš mano mylimiausių. Nihilistinis šešėlių klanas, savo egzistencija, savo sukūrimu beveik Lovecraftiškas.

Lasombros Antediluvinis (pirmasis, "prieštvaninis"), anot mitų, išėjo į vandenyną, giliausias gelmes, tamsiausias skyles. Ten jis rado Bedugnę ir pažvelgė į ją. Ir Bedugnė pažvelgė atgal į jį. Sakoma, jog vėliau jis buvo diablerizuotas (vienas vampyras mirtinai išgeria kito vampyro kraują) su šypsena veide. Tai buvo vienas garantuotas būdas tapti vienu su Bedugne. Ko pasėkoje jis laikomas bene aktyviausiu Antediluvinu: per savo prie chaoso pririštus vaikus jis stiprina Bedugnę, mat kiekvienas jų galios panaudojimas veda vis arčiau Užmaršties, Amžinosios Nakties, Visiškos Tamsos...

Kai žmogus paverčiamas Lasombra klano vampyru, jis... Na taip, vampyrai nėra gyvi. Bet šie yra tarsi visiškai kitokio tipo, lygio, vibracijos, dažnių. Jie yra Bedugnės akys ir rankos, daugiau nei mirę, daugiau nei gyvi. Bedugnė veikia jų rankomis net tada, kai Lasombra vampyrai nemoka ir/arba nesinaudoja Chaosu/Užrmarštimi. Ji pildo juos galia, rodo jiems atsakymus, kalba su jais, juos guodžia... Iš vienos pusės Lasombra trokšta susijungti su Bedugne, tapti jos dalimi, tapti Užmarštimi. Iš kitos... Absoliutus Niekas neskamba viliojančiai.

Bet kuriuo atveju Lasombra, nuo pavertimo akimirkos, yra absoliučiai sutverti išgyventi. Ar tai iš baimės pajutus Bedugnę alsuojant į pačią jų sielą. Ar iš noro pergyventi visus tuos kvailius, kuriuos jie atiduos Bedugnei, kad ši sustiprėtų ir prarytų pasaulį. O išgyventi lengviausia, kai esi maisto grandinės viršuje. Čia Lasombra ir įsišaknijo i Sabbat sektą, tapdami jų Ventrue versija. Tik, kur Ventrue valdo, nes niekas kitas nesugebėtų, Lasombra valdo, nes nori to neliečiamumo. Na o jei tai paklos esančius žemiau jiems po kojomis, tai...

Lasombra vampyrai nemato nieko kito, tik savo tikslus, kokie jie bebūtų. Ir jie to tikslo siekia bet kokiomis priemonėmis, bet kokia kaina. Dėl to šis klanas pagarsėjo, kaip negailestingiausias, žiauriausias klanas. Dominuoti, naudotis galiomis, versti ištisas ordas gulių ir žmonių pildyti jų visų norus jiems, kaip vakare atsibudus - užsimauti kojines. Tai nieko nereiškiantis, nieko nereikalaujantis veiksmas. Tad jei manėte, kad Tzimisce yra blogos naujienos, būkite tikri, Lasombra - blogesnės. Kiti klanai greitai išmoko bijoti net šnabždėti jų vardą. Lasombra užėmė bažnyčias, perrašė tiesas ir užmetė tamsos tinklą taip plačiai, kad ta baimė įsigėrė net ir į Sabbat sektos klanus...

Bet prasidėjus Gehenos karams, su antrąja, kur kas mirtingesne inkvizicija ant visų vampyrų kulnų, Lasombros klano pozicija sudrebėjo, Sabbat teritorijoje jie nebebuvo saugūs. Išgyvenimas yra pagrindinis prioritetas, tad nieko nelaukę jie prisistatė prie Camarilla sektos durų ir pasiprašė įšventinami. Galite įsivaizduoti pasibaisėjimą ir netgi pasibjaurėjimą: šie viso kas gera, absoliutūs, natūralūs Tvarkos priešai nori tapti jos dalimi?... Iš jų buvo pareikalauta visko. Kraujo, senųjų, vyriausiųjų, visko. Ir jie viską atidavė nemirktelėję, kaip reikalavo jų prigimtis. Atgal negavo nieko, tik vietą Camarilla sektoje. Ir taip, bene košmariškiausias klanas krito į patį giliausią dugną, kur yra vienodai nekenčiami abiejų sektų.

Tačiau Ventrue neapykanta slepia baimę. Nes kai Lasombra ims kopti į viršų, ką jie tikrai padarys, jie ateis būtent jų karūnų...

Mažyčiai Faktai:

• Technologijos beveik, jei visai, neveikia, kai netoliese yra Lasombra. To pasėkoje jie negali naudotis telefonais, internetu, jų negalima nufotografuoti ar filmuoti, net jų balsai - neįsirašo.
• Esama Lasombra Frakcijos žinomos, kaip Corsairs. Jie yra piratai ir terorizuoja jūras, retai, jei iš viso, išlipdami ant kranto. Galimai tai jų kraujas - kviečiamas jų Antediluvino rastos Bedugnės.
• Lasombra Antitribu, kaip ir neegzistuoja. Viena frakcija nepripažįsta kitos egzistencijos.
• Lasombra galite pažaisti Vampire the Masquerade: Shadows of New York žaidime.

EG | Redbull Summer Edition: Cactus Fruit

Atradau (su draugų pagalba), kad naujienas apie būsimus energetinių gėrimų skonius Lietuvoje galima susimedžioti sekant vokiškus socialinius tinklus. Ko pasėkoje, nemeluosiu, jau nekantriai laukiau Redbull Summer Edition: Cactuis Fruit, t.y. kaktusinio redbulio.

Gražioje, tamsesnėje žalioje skardinėje, su raudonu užrašu ir panašaus raudonio skysčiu viduje šis redbull gal nėra pats geriausias iš buvusių kombinacijų, bet yra be galo... įdomus. Jį kol kas radau tik vietinėj IKI, jei kam aktualu, bet manau bus visur.

Skonio norėjosi stipresnio, drąsesnio, kokios nors įdomesnės kombinacijos. Bet priminti apie šiltesnes dienas, šiltesnius kraštus šis redbull tikrai tinka.

Verdiktas:

4/5, gersiu daugiau, kai vėl žaisiu Shadow of Tomb Raider.

žaidimai | Vampire the Masquerade: Shadows of New York

Vampire the Masquerade: Shadows of New York (Vampyrų Maskaradas: Nju Jorko Šešėliai) baigiau sąlyginai senokai, tiesiog niekaip negalėjau prisiversti apie jį parašyti. Prasidėjo, kaip labai per daug, baigėsi, kaip labai per mažai.

Gauname žaisti Julia, žurnaliste, kurios gyvenimas tiesiog sutrinamas į dulkes. Ji praranda viską. Nuo moralinio teroro iki fizinio smurto. Vien tam, kad įsitikinti jog ji tinka priimti Lasombros klano prakeiksmą, ar ji verta išgyvenimo dovanos. Čia, pačiu pirmu savo žaidimu, aš sugebėjau mirti. Tiesiog nebuvau pasiruošęs tokiems dalykams.

Bet jeigu jūs sugebėsite išgyventi, tapsite Lasombra klano nariu. Ir, kai tik pradėsite viltis, jog galėsite atstatyti savo gyvenimą, pradėti iš naujo, suprasite, kaip žemai jūsų išverstaskūrių klano vardas yra Camarilla sektoje. Atėję čia, jų Tvarkos natūralūs priešai, Chaoso nešėjai, jūs buvote priimti be jokio susitarimo. Negavote nieko, o atidavėte - viską. Ir vis tiek, apsižvalgę jūs matote neapykantą, pagiežą... Bene ir baimę?

Politinis žaidimas žaidime prasideda, kai į paviršių iškyla ano žaidimo vampyržudystė. New York princas ir ją supantys žaidėjai atrodo labai sunerimę tokio didžio asmens, kad ir tikrai nemylėto, pašalinimu. Jiems būtina išsiaiškinti kas ir kaip tai padarė. Ir ką gi daugiau pasiųsti atlikti šios gyvybiškai svarbios misijos, jeigu ne menkiausio, jauniausio, visiškai pakeičiamo nario. Taip. Lasombros žurnalistės.

Nuo čia bus svarbu ne tik, kaip elgsitės, kokiais būdais sieksite savo tikslų, ką sakysite. Svarbu bus ir kaip galvosite, patys sau. Lasombra sutverti išgyventi, su tuneliniu matymu jie siekia tikslo be jokio gailesčio ar skrupulų, bei prasprogsta chaotišku įsiūčiu, kai nepavyksta. Bet tai tikrai nereiškia, jog jums reikia būti blogu, kad gautumėte galios. Galite ir kitaip įrodyti Camarilla sektai, jog nesate Chaoso ir Tamsos nešėjas, kokie buvo jūsų klano protėviai. Žinoma, su sąlyga, jog jums visgi pavyks išnarplioti šią baisią raizgalynę.

Kartu su be galo gražiu menu, tapyba, piešiniais ir nuostabia tamsia muzika - tai ir yra geroji žaidimo pusė.

Blogoji, tuo tarpu... Žaidimas trunka septynias žaidimo dienas, kur Coteries of New York bene truko dvi savaites. Per naktį padaryti spėjate tik vieną ar du dalykus ir tada turite grįžti pas savo merginą, kur saugiai praleidžiate dieną ir gal būt pasimaitinate. Tokia laiko tėkmė tikrai sutrumpintų žaidimą, tad kaip gi to išvengti? Taip, begale, begale teksto kuris tikrai ne visas pridėjo vertės pačiai istorijai. Vidury sakinio gi neišjungsi žaidimo, tai streaminti kartais būdavo labai sunku. Tiesiog trūko vietų, kuriose galėčiau žaidimą išjungti, kai jaučiausi pavargęs.

Kitas blogas dalykas, vietomis leisdavo pasirinkti atsakymą, kur tas atsakymas neturėjo absoliučiai jokios įtakos tolimesniems įvykiams, neiššaukdavo jokios kitokios reakcijos, pasikeisdavo gal sakinys, gal du žodžiai. Ir nekalbu apie atsakymus, kurie savo turinio stoka buvo skirti parodyti situacijos beprotybę. O tada, kai jau atrodo tikrai norėtum atsakyti, o ne tik klausytis Julijos, nes absoliučiai nesutinki su tuo, ką ji dabar sako - too bad, jokių pasirinkimų nėra.

Bendrai imant žaidimas man patiko. Tik negaliu nuspręsti ar patiko labiau ar mažiau, nei Coteries of New York.

Instagram | KoFi

Nekontaktuojančios tautos

Moderniame pasaulyje, apipintame google maps, vaizdų iš satelitų, dronų, sraigtasparnių ir mūsų smalsių pačių, atrodo bene fantastika išgirsti, jog egzistuoja, ten kažkur, gentys žmonių, kurie neturi su mumis jokio kontakto. Žinoma, protu suvokiame, kad yra šalių, kur internetas nėra kasdienybė, kur net elektra nėra laikoma būtinybe, netgi pakikename iš tokių fenomenų, kaip kargo kultas, bet izoliuotos, nekontaktuojančios tautos? Keista, ar ne?

Anot 2013 surinktų duomenų, pasaulyje yra apie šimtas tokių nekontaktuojančių tautų, iš kurių didžioji dauguma randama Amazonės miškuose. Jų yra trijų tipų: tos kurios nekontaktuoja netyčia, nes tiesiog yra per toli nuo kitų žmonių; nekontaktuoja iš būtinybės; ir nekontaktuoja savanoriškai. Tas paskutinis tipas yra didžiausia dėmė ant mūsų, kaip moderniojo pasaulio ir civilizuotų žmonių.

Kam rinktis izoliaciją, paklausite? Kam gyventi džiunglėse, kai kaimynystėje kažkas kepa omletą ant elektrinės viryklės, iš parduotuvėje pirktų kiaušinių? Priežasčių daug, bet yra tos dvi, pagrindinės. Paprastoji: jie nėra prisitaikę prie mums kasdienių bakterijų, virusų, ligų. Gripas jiems yra kaip sars virusas mums, t.y. paprastas gripas, savaitės bėgyje, gali išžudyti pusę genties. Skrisdami į tam tikras šalis mes - pasiskiepyjame. Jie gi galimai nė nežino, kas nutiko, težino, jog serga ir miršta. O kad jau užkratą gavo iš mūsų, manau nenuostabu, jog ir mūsų turimų vaistų, vakcinų tada jau nelabai norėtų imti.

Antroji priežastis yra baisesnė. Čia mirtis jiems atnešama iš godumo. Nelegalios medienos kirtybos, kasybos, naftos gręžiniai, narkotikų keliai, valomi plotai daryti gyvulių fermoms (atsiminkite šį faktą, kai kitą kartą juoksitės iš vegetarų, kad tiek daug netikros mėsos lentynose - jie bent jau neprisideda prie vienos iš planetai žalingiausių industrijų, kurią mes pajėgūs sustabdyti). Jie ateina, pasiima jų miškus, o juos pačius tiesiog išžudo. Nekontaktuojančios tautos juk niekas nepasiges, o primityvūs ginklai nepakovos nei su automatais, nei su buldozeriais, ar netgi ugnimi. 

Taigi, bendrai imant, nenori jie su mumis žaisti ne dėl to, kad ten idilė gyventi džiunglėse, o pasaulis toks supuvęs. Ne, čia kur kas paprasčiau. Nenori jie su mumis žaisti, nes esame - mirtis.

Geriausias to pavyzdys yra 2014 įvykęs incidentas, kai iš Brazilijos miško išėjo keli jaunuoliai. Jie kalbėjo kalba, labai panašia į vieno iš netoliese esančių kaimų, tad atsirado, kas padėjo interpretuoti vaikinų prašymą padėti: narkotikų gamintojai. Atėjo, išžudė senolius, sudegino namus.

Šis incidentas mums suteikė nemažai informacijos. Prima tai, panašu jog tuose miškuose darosi ankšta nuo nelegalios veiklos, ko pasėkoje, jei dar nežinojome, tai dabar jau tikrai turėtumėme suprasti, kaip labai besaikis ir neapgalvotas vartojimas peržengia ribas. O antra tai: šios gentys, tautos, apie mus žino daugiau, nei mes apie juos. 

Vaikinai tikrai žinojo, kur eiti prašyti pagalbos. Bet ją gavę (greičiausiai), jie vėl grįžo į miškus. Žinoma, prieš tai turėjo būti paskiepyti nuo gripo, kuriuo tuoj pat čia ir susirgo.

Istorijos, kaip ši, greičiausiai yra dažnos, tik apie jas negirdime, mat tie, kuriems reikia tos erdvės yra bejausmiai sociopatai, kurie gyvų tiesiog nepalieka. Esama įvairių smulkių duomenų, iš kurių keliamos realios prielaidos, jog ten, miškuose, esama genčių, kurios migruoja. Kurios bėga. 

Suprantu, jog tai, ką pradėjau, kaip "fantastinę, neįtikėtiną" istoriją - nutapiau labai tamsiomis spalvomis. Bet net ir žinant tų žmonių realybę kovojant su mūsų iš išorės iki jų atitekančiu mėšlu, belieka tik stebėtis, koks nuostabus gali būti tas pasaulis (ir ant kiek geresnis jis būtų, jei būtumėm teisingi).

Pasaulyje, kuriame aš negaliu įsivaizduoti dienos, be arbatos puodelio, įjungtos stalinės lempos ir iš maximos parsineštų produktų, esama, atrodo, kito pasaulio. Kaip ir religijos, kurių yra senų ir naujų, ir kurių raidą taip lengva stebėti istorijoje, besikartojant šiandien. Taip ir čia, atrodo, mes gyvename 21 amžiuje, o štai ten esama civilizacijos, kuri ką tik užgimė.

Išnašos:

Wikipedia; Anthropology: The Sad Truth about Uncontacted Tribes; Note Funai

Jeigu norite paremti mano naktibaldos naktinėjimus, galite man nupirkti kavos: ko-fi

EG | Monster Energy Drink: Pacific Punch

Šiandien gera diena. Nusibrukau sau iki Maximos, sušalau, piktas su pirkiniais galvoju reikia dar pažiūrėt, gal jau yra vasarinis Redbull, nes ten turėtų būt labai geras. Ilga istorija trumpiau: nėra dar Redbull. Bet yra Monster Energy Drink: Pacific Punch.

Labai įdomi ir per daug į akis nekrentanti, vos ne keistai baltos odos spalvos skardinė su specifinio tipo tatuiruočių dizainu. Viduje - slyvų raudonumo Monster, panašus į Pipeline Punch, bet šiek tiek rūgštesnis, tad tas skonio balansas - malonesnis.

Buvo penkios skardinės, tai visas ir pasiėmiau. Rekomenduoju bent vieną paragauti, su įspėjimu, jog Punch tipo Monster visi yra labai agresyviai saldūs.

Verdiktas:

5/5, visiem tiem apelsinams, obuoliams, avietėms, vyšnioms, gvajavoms, ananasams ir pasifloroms.

žaidimai | Vampire the Masquerade: Shadows of New York - Pirmieji įspūdžiai

Dar visai neseniai užbaigiau Vampire the Masquerade: Coteries of New York. Tada... Na, dabar, pasiėmiau Shadows of New York. Jei pirmas mane sužavėjo, tai šitas... Šitas buvo kažkas tokio.

Pirmą syk įsijungęs stebėjausi be galo ilga pradžia, kas šiaip jau nežavėjo ir vis dar neatrodo labai vietoj ten visas tas sapaliojimas. Ir vos ėmė kažkas vykti, vos priartėjo ta virtimo vampyru grėsmė - žaidimas baigėsi. Mano pasirinkimas... Tarkime, natūroj aš nesu labai jau vengeful žmogus. Mane tiesiog nužudė ir žaidimas baigėsi. Negalėjau patikėti.

Pradėjau iš naujo, prasukau visą tą ilgą pradžią ir... Man sunku patikėti, jog egzistuoja galimybė žaisti Lasombros klano nariu. Lasombra yra... Na, jūs matot iš mano daromų pauzių, jog esu tiesiog savitam pasimėgavimo šoke. 

Lasombra klanas yra kažkas visiškai kito. Jeigu Tzimisce yra baisūs, tai Lasombra yra baisesni. Jie yra Sabbat'o Ventrue versija, natūralūs valdovai, lyderiai, vedliai, bosai. Skirtumas tik tas, kad Lasombrai ne itin rūpi pats valdymas. Jie nori būti viršuje, nes ten jie bus neliečiami. 

Šiame žaidime sekama V5 versija, tad čia Lasombra jau prisidėjo prie Camarilla, bet išsiderėti taikos jiems buvo sunku, tad dabar yra bene nekenčiamiausias, prasčiausias, bjauriausias klanas. Ir jūsų herojė bus ignoruojama, engiama ir peikiama. Štai kaip žemai krito vardas, kurį kiti vampyrai bijojo net šnabždėti...

Pati herojė - oi, tokius veikėjus tiesiog dievinu. Tobulas balansas tarp nihilizmo, apatijos ir obsesyvios aistros gyvenimui, tas troškimas išgyventi, gyventi, jau vien tam, kad pamatyti ar tikrai tam tunelio gale tik traukinio žibintai.

Kol kas - be galo įdomu ir smagu. Kitą kartą papasakosiu daugiau apie pačius Lasombra. Iš Sabbat'o klanų jie - patys įdomiausi.